Kodėl visi tokie liūdni?

Nežinau, kas per mada užėjo būti liūdnam. Atrodo, dabar, jei esi linksmas, iškarto išsiskiri iš kitų niūruolių ir jie tave nužiūrinėja piktu žvilgsniu bei galvoja, kaip įspirti tau su kerzu (o kartais taip ir padaro). Tiesiog kodėl? Suprantu žmones, kuriems iš tiesų sunku gyvenime. Bet ar reikia depresuoti?  Gal kaip tik stengtis pralinksmėti? Aš taip pat laisvai galėčiau tapti liūdna. Nesupranta tėvai. Rėkia, neleidžia išeiti iš namų. Draugai? Pusė iš jų netikri... Patyčios... Ne dabar, bet šeštoj, septintoj klasėj.... Bet aš išgyvenau. Ir tapau linksmesnė. Todėl linkiu ir jums tokiems būti :)

"Mes jau vaikštome"

Man visada labai juokinga, kai motinos susitapatina su vaikais. Kai daro daug ką už juos - plauna indus, skalbia drabužius, daro namų darbus, susidraugauja su jų draugais arba tais, kurie galėtų tokiais tapti... Sakykim Italijoje vyrai (gal juos vadinti reikėtų kitaip..) išeina iš namų sulaukę maždaug trisdešimties. Nesakau, kad visi, bet dauguma jau ir verslą sukūrę, ir meilužę turi, ir pinigų, butą galėtų nusipirkti laisvai, bet ne, kaip išgyventi be mamytės:) Džiaukimės, kad Lietuvoje taip nėra. Trumpas įrašas, bet nebežinau, ką parašyti :D

Prisijungiu prie BLOGMAS #ką veikti kai nėra ką veikti?

Būna tokių dienų. Mažai namų darbų, būreliai ašaukti arba jų iš viso nėra, atrodo, gali veikti ką nori. Puiku. Bet apima toooks nuobodulys, kad norisi tik atsigulti ir gulėti atmerktomis akimis. Todėl aš ir rašau čia. Kad padėčiau jums, vargšeliams, nesusirandantiems užsiėmimo:) Bent jau kuriam laikui. Turiu perspėti, kad toks būdas gali suveikti ne visada.
1. Susiraskite facebooke kokį gana garsų žmogų, bet ne per daug garsų (kad jo dar nebūtų užplūdusi krūva prašymų draugauti ir t.t.)
2. Kai susirasite, sukurkite kokios nors jo kūno dalies fb (čia be pošlų minčių, prašyčiau:))
3. Pavyzdžiui, To ir To kojos. Ar dar kažkas panašaus...:)
4. Tada pakvieskite tą žmogų ir šiaip kelis nepažįstamus draugauti.
5. Žmogus, kurio kūno daliai sukūrėte profilį, turėtų pasidomėti, kas čia vyksta. Žinoma, tik tada, kai jis dar nėra labai garsus, nesužvaigždėjęs ir negauna po 10 kvietimų draugauti per dieną :D
Mes su drauge pasinaudojome šiuo būdu praskaidrinti nuotaiką, ir, turiu pasakyti, lūžom kaip reikalas :DDD
Mielai pakartočiau tai dar kartą.
Beje, apie tai, kokie žmonės keisti.
Nusiuntėm kvietimus draugauti žmonėms, kurių nė trupučio nepažįstam. Visi priėmė kvietimą... Kaip jūs reaguotumėt, jei su jumis draugauti norėtų Sakalo Čumačenko kojos? :D
Ir dar: kažkas linksmo: