Kodėl visi tokie liūdni?

Nežinau, kas per mada užėjo būti liūdnam. Atrodo, dabar, jei esi linksmas, iškarto išsiskiri iš kitų niūruolių ir jie tave nužiūrinėja piktu žvilgsniu bei galvoja, kaip įspirti tau su kerzu (o kartais taip ir padaro). Tiesiog kodėl? Suprantu žmones, kuriems iš tiesų sunku gyvenime. Bet ar reikia depresuoti?  Gal kaip tik stengtis pralinksmėti? Aš taip pat laisvai galėčiau tapti liūdna. Nesupranta tėvai. Rėkia, neleidžia išeiti iš namų. Draugai? Pusė iš jų netikri... Patyčios... Ne dabar, bet šeštoj, septintoj klasėj.... Bet aš išgyvenau. Ir tapau linksmesnė. Todėl linkiu ir jums tokiems būti :)

"Mes jau vaikštome"

Man visada labai juokinga, kai motinos susitapatina su vaikais. Kai daro daug ką už juos - plauna indus, skalbia drabužius, daro namų darbus, susidraugauja su jų draugais arba tais, kurie galėtų tokiais tapti... Sakykim Italijoje vyrai (gal juos vadinti reikėtų kitaip..) išeina iš namų sulaukę maždaug trisdešimties. Nesakau, kad visi, bet dauguma jau ir verslą sukūrę, ir meilužę turi, ir pinigų, butą galėtų nusipirkti laisvai, bet ne, kaip išgyventi be mamytės:) Džiaukimės, kad Lietuvoje taip nėra. Trumpas įrašas, bet nebežinau, ką parašyti :D

Prisijungiu prie BLOGMAS #ką veikti kai nėra ką veikti?

Būna tokių dienų. Mažai namų darbų, būreliai ašaukti arba jų iš viso nėra, atrodo, gali veikti ką nori. Puiku. Bet apima toooks nuobodulys, kad norisi tik atsigulti ir gulėti atmerktomis akimis. Todėl aš ir rašau čia. Kad padėčiau jums, vargšeliams, nesusirandantiems užsiėmimo:) Bent jau kuriam laikui. Turiu perspėti, kad toks būdas gali suveikti ne visada.
1. Susiraskite facebooke kokį gana garsų žmogų, bet ne per daug garsų (kad jo dar nebūtų užplūdusi krūva prašymų draugauti ir t.t.)
2. Kai susirasite, sukurkite kokios nors jo kūno dalies fb (čia be pošlų minčių, prašyčiau:))
3. Pavyzdžiui, To ir To kojos. Ar dar kažkas panašaus...:)
4. Tada pakvieskite tą žmogų ir šiaip kelis nepažįstamus draugauti.
5. Žmogus, kurio kūno daliai sukūrėte profilį, turėtų pasidomėti, kas čia vyksta. Žinoma, tik tada, kai jis dar nėra labai garsus, nesužvaigždėjęs ir negauna po 10 kvietimų draugauti per dieną :D
Mes su drauge pasinaudojome šiuo būdu praskaidrinti nuotaiką, ir, turiu pasakyti, lūžom kaip reikalas :DDD
Mielai pakartočiau tai dar kartą.
Beje, apie tai, kokie žmonės keisti.
Nusiuntėm kvietimus draugauti žmonėms, kurių nė trupučio nepažįstam. Visi priėmė kvietimą... Kaip jūs reaguotumėt, jei su jumis draugauti norėtų Sakalo Čumačenko kojos? :D
Ir dar: kažkas linksmo:

Stebima...

Jaučiuosi stebima...
Vyko visokie nelabai faini dalykai. Ant vienos mano draugės, Kotrynos, sumanęs pastumti jos klasiokas susikūrė blogą. Stūmė, lygino nuotraukas, darė visokius kitokius bjaurius dalykus. Ir prieš kelias dienas jo blogas dingo. Blog has been removed. Pasirodo, kažkas kažkam kažką pasakė, sužinojo mokyklos administracija, uždraudė jam rašyti. Dabar visa klasė galvoja, jog čia Kotryna jį įskundė. Suprantama. Beeeeet.... Ne. Pamačiusi per draugų draugus jo reklamuojamą facebooke blogą, administracijai pranešė... Spėkit kas? Ogi mūsų lietuvių kalbos mokytoja!!! Moralas iš viso šito išeitų toks, kad NIEKADA NIEKADA neturėkite bendrų draugų su BET KOKIAIS, net ir labai fainais mokytojais. Nes jie yra mokytojai. Ne draugai. Visų pirma jie lojalūs mokyklai, o ne kažką iškrėtusiems mokiniams. Bet, tikiu, kad ir taip šito nedarot. O šį kartą ne tik apie tai. Susirašinėdama su ta pačia drauge sužinojau "Nu taigi mokykla viska apie tave zino, tiktais nesigilina dbr ka i bloga rasai". Gal ir nebuvo tai labai netikėta, bet likau laaabai nustebus. Viską žino... Aš net fb blogo neskelbiau. Tik bloggerių pašnekesiuose... Net sukirbėjo tokia mintis... O gal...? Bet ne, jie negali būti TOKIE kiaulės...
 
Tada man kilo mintis sukurti tokį provokacinį blogą. Susikurčiau naują pašto adresą, per jį - blogą. NIEKUR jo neviešinčiau. Parodyčiau kokiam vienam žmogui. Ten nestumčiau. Ne. Bet, pavyzdžiui, įkelčiau visokius šlykščius (kraujo ant išdraskytų lūpų and oth. sh.). Ne dėl to, kad man jie patinka. Tiesiog noriu pažiūrėti, ar tikrai taip labai jie mus seka. Nes pasijaučiau ne per geriausiai... O ar jus mokykla kontroliuoja? Aš mokausi VJG, tai ji tikrai labai jautriai žiūri į viską, ką mes veikiame po pamokų....

Boikotuokim Maximą!!!!!!!

Kiek skaitau fb: "zmones, dw nebeperkam maximoi, nieks nebepirks ir maxima zlugs!!!!" Taip ir norisi pasakyti: ne, nežlugs. Tikrai. Nes daugelis iš jūsų, mėnesį arba (daugiausiai) du VIEN TIK į Iki, Norfą ir kitas parduotuves (Centą, ar dar kelis no name prekybcentrius) grįšite. Jei esi ragavęs geresnio, nenorėsi vėl džiaugtis blogesniu. O, reikia pripažinti, Maxima buvo lyderė. Netlabai stipri. Dabar jos pozicijos tikrai susvyravo. Žmonės pikti, jie ieško kaltų. O jei pastatas būtų sugriuvęs vien dėl to, kad senas? Tikriausiai kaltintų tuos, kurie laiku nerenovavo/įkūrė parduotuvę tokioje vietoje/ yra vertelgos ir blogi žmonės. Neneigiu, kad mūsų mylimiausia (gal visgi po Akropolio) parduotuvė nusikalto. Bet kodėl būtent mes ieškom kaltų? Sakot, visus papirks, neikas nebus nuspręsta? Gal. bet tai geriau, negu kažkokie pagrįsti ar ne žmonių kaltinimai. Nors tai malonu ane?

Latviukų raginimas boikotuoti Maximą. Užrašas ant plakato skelbia: pirk, valgyk, prisijunk. Plakato kūrėjai tokiu būdu sarkastiškai kviečia prisijungti prie žuvusių. Tai – socialinės eismo saugumo kampanijos „Gerk, vairuok, prisijunk“ parodija.O kaip elgiatės jūs? Nepirksite, skirsite paramą nukentėjusiems arba žuvusiųjų artimiesiems (yra ir tokia galimybė) ar tiesiog ignorinsite? Liūdna, vis dėlto. Liūdna:(Dar liūdniau darosi pagalvojus apie tuos žmones, vaikus, ne tik, kurių ARTIMIEJI žuvo... Nes kai susiduri su tokia situacija, jau nebežinai, ar geriau, kai esi miręs ar gyvas...

smoking smoking ewerywhere

Mano draugė rūko. Blemba, niekada nebūčiau pagalvojus, kad taip bus. Bet yra. Ji sako, kad jai patinka. Bet aš asmeniškai nematau jokio reikalo rūkyti. Po kelių metų išbandysiu. Vieną cigaretę. Visgi, pabantyti visada reikia. Bet. Kodėl???? "Būsi pabandžius, aš irgi tik pabandžiau"... Ar cigaretė per dieną - pabandymas? Prisimenu, kai buvau sanatorijoje Druskininkuose "Saulutė" ar kaip ten vadinosi. Prisimenu, kaip sėdėdavau ant suoliuko su kitomis mergaitėmis (10-13 metų). Prisimenu, kaip jos girdavosi, kiek daug cigarečių į dieną surūko. Jau tada nesupratau, kam to apskritai reikia. Kad pasipriešintum tėvams? Kad pritaptum prie "draugų"? Pagalvojau, koks keistas lietuvių įprotis draugais vadinti tuos, kurie net nepanašūs į tokius. "Penkiolikmetis sadistas sumušė klasės draugą". Koks draugas, jei jį sumušei??:D Suprantu, daugumai rūkymas atneša nusiraminimą, kai nesiseka - ar darbe, ar mokykloje, ar meilėje... Visgi manau, jog geriau rūkyti, negu vartoti narkotikus, gerti... Bet, jei gali be rūkymo apsieiti....

sport and evil in one

Neįsivaizduoju, kaip galima nesportuoti. Ne ne aš nesmerkiu žmonių kurie to nedaro. Smerkiu tik tuos, kurie to nedaro, nors ir turi laiko, bet neturi valios. Nors... Girdėjau, kad sportas sukelia tokią pačią priklausomybę.... Taip kad žinokite, jog sportuoti pavojinga:) Iš tikrųjų, tuo įsitikinau savo kailiu. Dabar, kai tik nepasportuoju, neturiu kur išlieti energijos, tampu irzli, negaliu ir nenoriu mokytis, o jei tokia situacija užsitęsia ilgiau, galiu ir lėkštę į sieną paleisti. Taigi tikriausiai blogai tai, kad aš sportavau visada. Nuo pat penkių metų, tad ir mano lankytų būrelių repertuaras gana didelis. Iš pradžių lankiau baletą - tik pusę metų, nes tai visiškai neatitiko manęs; negalėjau prie tos lazdos ir dešimt minučių išstovėti, pradėdavau visokias nesąmones daryti. Pavyzdžiui, šokinėti kur nereikia arba vartytis - taip pat ten, kur to daryti visiškai nebūtina ir nereikalinga. Mama, neapsikentusi mano nenoro, leido nebelankyti. Vėliau lankiau jodinėjimą ir baseiną, kas man laaabai patiko, bet... Žinoma, aš tapau alergiška chlorui.... Tiesiog jo kiek per daug pripylė vieną dieną į baseiną:) Vėliau - gimnastika, todėl esu gana lanksti, vis dar padarau špagatą. O gimnastika aš visiškai nesidomėjau, bet viena mano klasiokė ją lankė, tad užsinorėjau ir aš. Dabar pradėjau lankyti lengvąją atletiką, labai naudinga, nors man visiškai nepatinka nei trenerė nei mergaitės, kurios su manimi lanko (rusės, perėjusios iš gimnastikos).... Nu gi nestūmiu nestūmiu ant tų rusų, bet pastebėjau, kad jie labai mėgsta visokias valstybines institucijas, kur treniruoja profesionaliai, be to - kaina tik 15 ar 20 litų per mėnesį:)
Ir...ką aš radau:)

Neatrodo, kad Michaelle labai mėgtų Carlą Bruno-Sarkozy

Kaip ir viskas šiam kartui:) O kaip jums naujas blogo dizainas?

Foto poveikis

Rašyti man patinka. Netgi labai. Bet fotografuoti - dar labiau. Ir kas be ko, fotografijos dažnai labiau paveikia už žodžius. Nors, žinoma, yra tokių knygų, kurių fotografijos neatpirktų niekada, bet tai vienetai. "Žiedų valdovas", "19 minutes", "The name of the Wind", klasika.... Bet vietoj to, kad skaitytumėte kokią visiškai bevertę knygą, kartais tiesiog peržiūrėkite fotografijas. Tas, kurios sukrečia. Yra labai nedaug knygų, per kurias verkiau. Ir daug tokių nuotraukų. Žinoma, nuotraukos aprašymas yra labai svarbus dalykas, be to būtų ganėtinai sunku suprasti, kas vyksta. Bet kartais viskas suprantama ir be žodžių. Noriu jums parodyti fotografijas, kurios mane sukrėtė. Labai.
1. Viena iš pirmųjų juodaodžių universitete 1957 metais. Ją persekiojo ir tyčiojosi 4 dienas, kol ji nebeišlaikė ir išėjo iš universiteto.

1963 metais budistų vienuolis Thich Quang Duc sisidegino Vietname, protestuodamas prieš valdžios politiką. Degdamas jis neišleido nė garso.

1965 metais moteris iš Vietnamo su savo vaikais mėgina vandenyje išsigelbėti nuo amerikiečių bombų.

„Miami Herald“ fotografas Patrickas Farrellas užfiksavo šiurpius vaizdus Haičio aukų 2008 m. P. Farrellas 
įamžino tragediją su įspūdinga juoda-balta kadrų dokumentika, kurią vienijo tema "Po audros". Vienoje iš 
fotografijų užfiksuotas berniukas, kuris bando išgelbėti vežimėlį po atogrąžų audros Hanna, kurį sukrėtė Haitį.

Pablo Baltramiejus yra pripažintas Indijos fotožurnalistas įamžinęs Bhopalo dujų tragedijos aukas. Ši nelaimė 
virto Indijos pramonės didžiausia katastrofa, kurios metu sužeisti 558 125 žmonės, o žuvo daugiau kaip 15 
tūkst. Valdžios delsimas ir nelaimės ignoravimas sukėlė tragiškus padarinius vietos gyventojams. Fotografas 
lemtingą kadrą padarė, kai vienas iš tragedijos metu nukentėjusiųjų laidojo savo vaiką. Anot fotografo, šis 
kadras įprasmina visą tragedijos siaubą.

Frankas Fournier užfiksavo tragišką vaizdą – Omayros Sanchez įstrigusi purvo ir pastato nuolaužose. 
Fotografija padaryta Nevado del Ruiz ugnikalnio išsiveržimo vietoje Kolumbijoje. Nelaimė įvyko 1985-
aisiais, daugybę gyvybių (apie 25 tūkst.) nusinešė didelė purvo nuošliauža. Jis jai nepadėjo, todėl mergaitė 
po kelių valandų mirė....


Maža vaiko rankelė laiko chirurgą, kuris bando išgelbėti jo gyvybę, už piršto. Nuotrauka padaryta unikalios operacijos metu, chirurgai daro 21 savaitės embrionui stuburo operaciją, kuri turėjo apsaugoti jį nuo sunkaus smegenų pažeidimo. Įvykis yra unikalus, nes jo motina dar galėjo pasirinkti abortą, bet nusprendė kovoti už vaikelio gyvybę iki galo.

Nuotrauka vieno iš rugsėjo 11 teroro akto aukų. Ilgą laiką šių nuotraukų niekas nematė, nes žiniasklaidoje egzistavo draudimas publikuoti iš prekybos centrų pro langus iššokusių žmonių nuotraukas (ar bent įsivaizduojate, kaip ten turėjo būti karšta ir baisu, kad žmonės patys šoko pro langus?)

Nuotrauka, privertusi pasaulį susimąstyti apie karą Vietname

 Garsiausia Steve McCurry nuotrauka, padaryta pabėgėlių stovykloje Afganistano ir Pakistano pasienyje. Sovietų sraigtasparniai sunaikino kaimą, kuriame ji gyveno ir nužudė visą jos šeimą. Kad patektų į stovyklą, ji dvi savaites pėsčiomis ėjo kalnais.

Mergaitė Tereza, užaugusi koncentracijos stovykloje, piešia "namus", 1948 metai.

1993 metais Kevino Carterio padaryta nuotrauka, už kurią jis gavo prestižinę premiją. Maitvanagis laukia savo pietų.

Kartais man kyla mintis: juk visos nuotraukos (beveik visos), laimėjusios prestižiskiausius apdovanojimus, užfiksavo žmonių skausmą. Badas, karas, terorizmas... Ir ką turi jausti fotografas, kuris fotografuoja tokius vaizdus? Aš neišdrįsčiau šitais elgtis... Pavyzdžiui, tas žmogus, kuris nepadėjo mergaitei Omayrai... Jį paskui pasodino į kalėjimą, man atrodo... Jis prie ją nufotografavo ir nuėjo... Nes reikėjo užfiksuoti dar ir dar daugiau kadrų... Teisinosi, kad galvojo, jog mergaitė pati išsikapstys... Radau vieną filmuką, per kurį apsiverkiau. Tikrai. Nors nesu verksnė.

Faini gifai:)

Advanced style

Šiais laikais atrodo, kad mada skirta jaunoms, iki 30-ties merginoms. Na gerai, iki keturiasdešimties. Bet vėliau moterys nurašomos. Vienas klausimas - KODĖL? Juk tarp jų yra daug labai stilingų, madingų ir be galo fainų asmenybių. Į tai dėmesį atkreipė niujorkietis mados tinklaraštininkas Ari Seth Cohen. Jis pradėjo gatvėje fotografuoti sutiktas senas, bet įdomias moteris, taip pat imti iš jų interviu. Dabar ne viena iš jų yra tikra garsenybė.



Taip pat Ari kuria filmą apie šias ponias su lietuve Lina Pliopyte. Galite pasižiūrėti jo treilerį

Manau, kad ir filmas ir tinklaraštis tikrai padeda vyresnėms moterims jausti motyvaciją stengiantis dėl savo išvaizdos:)
Jų puslapis: http://advancedstyle.blogspot.com/