Vaizduotės treniruotės

Mažas žmogeliukas lipa į aukštą stulpą. Lipa lipa lipa. Užlipęs kažkam paskambina (telefonas stulpe????). Tada nusprendžia nusileisti. Bet stulpas netrumpėja, o vis tęsiasi, tęsiasi. Paimu žmogeliuką ir padedu ant žemės. bet jis nenori manęs klausyti. Vėl užkyla į stulpą. Tada susinervinu ir tiesiog tėškiu jį į žemę. išsigandęs žmogeliukas nukuria į namelį, staiga atsiradusį jam prieš akis.
Galvojate, ką aš čia sapalioju? Taip treniruoju vaizduotę. Kartais ji manęs neklauso: pavyzdžiui, įsiūbuoja kokį rąstą ir neleidžia jo sustabdyti. Tada reikia jį mesti ant žemės arba imtis dar žiaurenių priemonių. Žinau, kad visas šitas skamba kaip pamisėlės kliedesiai, bet aš tik visai neseniai suvokiau, kad ai, ką darau, nėra visai normalu ir įprasta. Paklausiau draugių, ar jos taip daro, tai sakė, kad ne. O aš šitaip elgiuosi nuo pat vaikystės. Tad dabar susirūpinau ir  norėjau jūsų paklausti: normali aš ar ne?
O dabar: kažkas linksmesnio. Tai kaip, žinotė kas čia tokie?