Iš knygos "jūra vandenynas", parašytos Alessandro Baricco: "...kaip būtų gražu, jei į kiekvieną mūsų laukiančią jūrą tekėtų mums skirta upė"
"Niekas negali šlapiomis kojomis, potvynio apsemtomis kelnėmis valandų valandas stovėti be paliovos pučiančiam šiaurės vėjyje ir nenumirti, anksčiau ar vėliau.
- Pirma jis turi baigti savo paveikslą,- tarė Dira.
- Jis jo niekada nebaigs, - atsakė madam Deveria.
- Tada jis niekad nemirs."
"Kadangi mes ne kojinės, o žmonės, tai mūsų gyvenimo tikslas nėra išlikti švariems."
"Jis buvo praktiškas žmogus: jei jau atsidūrė ore, nusprendė pamėginti skristi."
"Ant Barteblumo kambario lango šį kartą sėdi dviese. Berniukas, kaip paprastai. Ir Barteblumas. Tabaluodami kojomis anapus. Vedžiodami žvilgsniu po jūrą.
- Dudai, klausyk...
Berniukas buvo vardu Dudas.
- Kadangi tu visą laiką čia sėdi...
- Mmmmmh.
- Tai gal žinai.
- Ką?
- Kur yra jūros akys?
- ...
- Juk ji jas turi,tiesa?
- Taip.
- Tai kur jos, po galais, yra?
- Laivai.
- Ką "laivai"?
- Laivai yra jūros akys.
Barteblumas suakmenėjo. To jis niekaip nebūtų sugalvojęs.
- Juk laivų yra šimtai...
- Ji turi šimtus akių. Juk nemanote, kad galėtų išsiversti su dviem.
Tikrai. Su tiek darbo. Ir tokia didelė. Yra tiesos.
- Taip, bet tuomet...
- Mmmmh.
- O sudužę laivai? Audros, taifūnai, visi tie dalykai... Kodėl ji ryja laivus, jei šie yra jos akys?
Dudas suirzusiu veidu pasisuka į Barteblumą tardamas
- Ar jūs... jūs niekada neužsimerkiate?"
Man paskutinė citata (ne...čia jau visa ištrauka) patiko labiausiai:) O jums?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą