"Siuntėjas"

           

Nusprendžiau pristatyti naują rubriką - mano perskaitytų knygų aprašai. Išsikėliau sau tikslą - aprašyti vieną knygą per savaitę. Nes skaitau aš tikrai daug, bet visai neaprašinėju. O šiandien mokytoja liepė pristatyti knygas, kurias perskaitėm per vasarą, tai buvo taip: mmmmmm.... bet mes neaprašėm... Tai vat, kad daugiau nebūtų tokių nesusipratimų, pristatau jums pirmą aprašytą knygą. 

Autorius: Lois Lowry

Puslapių skaičius: 221

Leidykla: Alma littera

Trupinėliai apie autorę: Lois Lowry gimė 1937 m. Havajų salose. Dėl tėčio profesijos (jis buvo karo gydytojas stomatologas) šeimai teko kas keleri metai keisti gyvenamąją vietą, nemažai keliauti Dabar rašytoja savo vaikystę apibūdina taip: „Buvau atsiskyręs vaikas, gyvenantis knygų ir lakios fantazijos pasaulyje“ Tačiau vaikystė truko neilgai. Būdama devyniolikos, Lois ištekėjo už karinių jūrų pajėgų karininko. Kalifornija, Konektikutas (ten gimė dukra), Florida (gimė sūnus), Pietų Karolina... Vėl kelionės, šeima, tik dabar jau pačiai tenka atsakomybės našta. O tai devyniolikmetei, kuri net neturėjo supratimo, kaip kepti mėsą, išrašyti čekį ar naudotis viešąja skalbykla, nebuvo lengva. Galų gale ilgėliau apsistota Kembridže, Masačusetso valstijoje, kur į atsargą išėjęs vyras įstojo į Harvardo teisės mokyklą. Tuo metu gimė dar viena dukra ir sūnus. Užaugo vaikai dar kitur – Meine, kur būsimoji rašytoja vėl ėmėsi dėl šeimos apleistų mokslų (prieš ištekėdama ji jau buvo dvejus metus mokiusis) ir baigė Pietų Meino universitetą. Tuo pat metu pradėjo ir profesionalios rašytojos karjerą. Išsipildė sena vaikystės svajonė – svajonė dar iš tų laikų, kai į užrašų knygeles nesustodama pylė savo pačios istorijas ir eilėraščius... L. Lowry santuoka nutrūko 1977 m. Tada ji apsigyveno sodyboje, kalvos viršūnėje. Čia rašytoja galėjo atsidėti sodininkystei, draugams, skaitymui. Ir rašymui. 1977 m. išėjo ir pirmoji knyga – Vasara mirti (Summer to die). Dabar jos knygų – apie trisdešimt. Tekstą apie autorę ėmiau iš interneto.

Mano mintys: knyga pradedama taip, jog atrodo, kad viskas vyksta taip pat, kaip ir pas mus, tik truputį kitaip. Pasakojama apie dvylikametį Joną, kuris gyvena su normalioje šeimoje – su tėčiu , mama, sesute ir globotiniu Gabrieliumi. Bet jo pasaulis yra kitoks. Tobulas. O Jono šeimos net negalima pavadinti šeima – juk niekas neturi kažkokių bendrų šaknų, senelių… Net ir vaikus pagimdo ne mama. Yra darbas – gimdytojos, ji gimdo vaikus, o tada juos atiduoda tiems, kurie pateikė paraišką, kad nori vaiko. Visi yra stebimi, jei kas nors padaro kažką netinkamo, per visus garsiakalbius pranešama, tik neminint nusikaltusiojo vardo. Bet jis ir taip pasijunta toks kaltas, kad ištaiso savo klaidą ar bent jau atsiprašo. Gerai šiame pasaulyje yra tai, kad nėra skausmo (jei kas atsitinka, tiesiog išgeri piliulę ir skausmas praeina), baimės (na, yra, bet nebent egzaminų, o ne tokia, kad bijai eiti tamsia gatve, nes gali kažkas užpulti), ligų, nėra ir užgauliojimų, patyčių, jaunimas nerūko, nesikeikia, negeria. Iš pradžių toks jausmas apima, kad viskas gerai, viskas puiku… Tik vėliau paminėta, kad šiame pasaulyje nėra spalvų, muzikos, meilės (nes prasidėjus pirmesiems geiduliams, geriamos piliulės, kad jų nebebūtų), šeimos susibūrimo. 

Kalnai, sniegas, saulė, rogutės, šventės, seneliai, pyragėliai, kaimas, augintiniai, knygos, laipiojimas po medžius…Viso to nėra. Žmonių atmintis ištrinta, jie neprisimena, kas buvo anksčiau. Kokia ta netobula visuomenė, kas buvo TADA? Jie neprisimena net savo artimųjų, tėvų, kai šie numiršta. Kai vaikai sulaukia dvylikos metų, jiems išrenkama profesija, ką jie dirb iki persikėlimo į senukų namus. Bet darbai parenkami ganėtinai atsakingai, nuo pat gimimo vaikus stebi, žiūri, ką jie mėgsta, kuo domisi. Todėl beveik visi būna patenkinti. Jono darbas yra išskirtinis – jis parinktas tapti Saugotoju – žmogumi, kuris saugo visos žmonijos praeitį, nes senasis Saugotojas jau labia senas ir nori išeiti užtarnauto poilsio. Jonas patiria daug puikių dalykų, pavyzdžiui, saulėkaitą, bet ir karą, badą, skausmą. Jis sužino, kad senukai ne tiesiog IŠEINA, kaip ankščiau manė, bet jiems paprasčiausiai suleidžiama tam tikrų vaistų ir jie nebeatsibunda… Jonas pamato, kaip jo tėtis, ugdytojas (ugdo vaikus, kol jie dar neatiduoti šeimai) nužudo vieną iš gimusių dvynių. Juk tobulame pasaulyje negali tokių IŠSIGIMIMŲ. Namuose tėtis yra pasiėmęs vieną iš ugdytinių, Gabrielių, nes jis vystosi ne taip gerai, kaip turėtų. 

Tą dieną, kai Jonas sužino, kaip iš tikrųjų visi miršta, tėtis pasako, ka dir Gabrielius turės išeiti. Jie naudoja būtent tokį žodį – IŠEITI. Nes žmonės išeina nusilenkę iš scenos ir tik tada jiems suleidžia vaistų. Nies jie turi išeiti šypsodamiesi. Jonas labia pamilo Gabrielių, tad čiumpa jį ir pabėga. Greitai išeina iš tobulojo pasaulio ribų ir jo nebeieško. Tada berniukams (hmmm… gal geriau sakyti berniukui ir kūdikiui, juk Gabriukui tik šeši mėnesiai) tenka patirti tikrą, ne atsiminimuose šsaugotą badą, šaltį. Ir jau pačioje pabaigoje Jonas išgirsta muziką…  

Rekomendacijos: siūlau visiems. Mažieji knygoje matys tik gražią pasaką su laiminga pabaiga. Nors neaišku ar tikrai laiminga, autorė palieka vietos vaizduotei. Vyresni tikriausiai susimąstys, link ko ritasi šiuoliakinis pasaulis, juk jau dabar beveik neliko tokių žaidimų kaip gaudynės, slėpynės. O jei ir liko, jas žaidžia tik mažiausi arba kompiuteriuJ  

Pagrindinė mintis: “Tobulas pasaulis nėra toks tobulas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio”

P.S savo mintis rašiau pati, nes nemėgstu plagijuotiJ