Nusprendžiau pristatyti naują rubriką - mano perskaitytų knygų aprašai. Išsikėliau sau tikslą - aprašyti vieną knygą per savaitę. Nes skaitau aš tikrai daug, bet visai neaprašinėju. O šiandien mokytoja liepė pristatyti knygas, kurias perskaitėm per vasarą, tai buvo taip: mmmmmm.... bet mes neaprašėm... Tai vat, kad daugiau nebūtų tokių nesusipratimų, pristatau jums pirmą aprašytą knygą.
Autorius:
Lois Lowry
Puslapių
skaičius: 221
Leidykla: Alma
littera
Trupinėliai
apie autorę: Lois Lowry
gimė 1937 m. Havajų salose. Dėl tėčio profesijos (jis buvo karo gydytojas
stomatologas) šeimai teko kas keleri metai keisti gyvenamąją vietą, nemažai
keliauti Dabar rašytoja savo vaikystę apibūdina taip: „Buvau atsiskyręs vaikas,
gyvenantis knygų ir lakios fantazijos pasaulyje“ Tačiau vaikystė truko neilgai.
Būdama devyniolikos, Lois ištekėjo už karinių jūrų pajėgų karininko.
Kalifornija, Konektikutas (ten gimė dukra), Florida (gimė sūnus), Pietų
Karolina... Vėl kelionės, šeima, tik dabar jau pačiai tenka atsakomybės našta.
O tai devyniolikmetei, kuri net neturėjo supratimo, kaip kepti mėsą, išrašyti
čekį ar naudotis viešąja skalbykla, nebuvo lengva. Galų gale ilgėliau apsistota
Kembridže, Masačusetso valstijoje, kur į atsargą išėjęs vyras įstojo į Harvardo
teisės mokyklą. Tuo metu gimė dar viena dukra ir sūnus. Užaugo vaikai dar kitur
– Meine, kur būsimoji rašytoja vėl ėmėsi dėl šeimos apleistų mokslų (prieš
ištekėdama ji jau buvo dvejus metus mokiusis) ir baigė Pietų Meino
universitetą. Tuo pat metu pradėjo ir profesionalios rašytojos karjerą.
Išsipildė sena vaikystės svajonė – svajonė dar iš tų laikų, kai į užrašų
knygeles nesustodama pylė savo pačios istorijas ir eilėraščius... L. Lowry
santuoka nutrūko 1977 m. Tada ji apsigyveno sodyboje, kalvos viršūnėje. Čia
rašytoja galėjo atsidėti sodininkystei, draugams, skaitymui. Ir rašymui. 1977
m. išėjo ir pirmoji knyga – Vasara mirti (Summer to die). Dabar jos knygų –
apie trisdešimt. Tekstą apie autorę ėmiau iš interneto.
Mano
mintys: knyga pradedama taip, jog atrodo, kad viskas vyksta taip
pat, kaip ir pas mus, tik truputį kitaip. Pasakojama apie dvylikametį Joną, kuris gyvena su
normalioje šeimoje – su tėčiu , mama, sesute ir globotiniu Gabrieliumi. Bet jo
pasaulis yra kitoks. Tobulas. O Jono šeimos net negalima pavadinti šeima – juk
niekas neturi kažkokių bendrų šaknų, senelių… Net ir vaikus pagimdo ne mama.
Yra darbas – gimdytojos, ji gimdo vaikus, o tada juos atiduoda tiems, kurie
pateikė paraišką, kad nori vaiko. Visi yra stebimi, jei kas nors padaro kažką
netinkamo, per visus garsiakalbius pranešama, tik neminint nusikaltusiojo vardo.
Bet jis ir taip pasijunta toks kaltas, kad ištaiso savo klaidą ar bent jau
atsiprašo. Gerai šiame pasaulyje yra tai, kad nėra skausmo (jei kas atsitinka,
tiesiog išgeri piliulę ir skausmas praeina), baimės (na, yra, bet nebent
egzaminų, o ne tokia, kad bijai eiti tamsia gatve, nes gali kažkas užpulti),
ligų, nėra ir užgauliojimų, patyčių, jaunimas nerūko, nesikeikia, negeria. Iš pradžių
toks jausmas apima, kad viskas gerai, viskas puiku… Tik vėliau paminėta, kad
šiame pasaulyje nėra spalvų, muzikos, meilės (nes prasidėjus pirmesiems
geiduliams, geriamos piliulės, kad jų nebebūtų), šeimos susibūrimo.
Kalnai,
sniegas, saulė, rogutės, šventės, seneliai, pyragėliai, kaimas, augintiniai,
knygos, laipiojimas po medžius…Viso to nėra. Žmonių atmintis ištrinta, jie
neprisimena, kas buvo anksčiau. Kokia ta netobula visuomenė, kas buvo TADA? Jie
neprisimena net savo artimųjų, tėvų, kai šie numiršta. Kai vaikai sulaukia
dvylikos metų, jiems išrenkama profesija, ką jie dirb iki persikėlimo į senukų
namus. Bet darbai parenkami ganėtinai atsakingai, nuo pat gimimo vaikus stebi,
žiūri, ką jie mėgsta, kuo domisi. Todėl beveik visi būna patenkinti. Jono
darbas yra išskirtinis – jis parinktas tapti Saugotoju – žmogumi, kuris saugo visos
žmonijos praeitį, nes senasis Saugotojas jau labia senas ir nori išeiti
užtarnauto poilsio. Jonas patiria daug puikių dalykų, pavyzdžiui, saulėkaitą,
bet ir karą, badą, skausmą. Jis sužino, kad senukai ne tiesiog IŠEINA, kaip
ankščiau manė, bet jiems paprasčiausiai suleidžiama tam tikrų vaistų ir jie nebeatsibunda…
Jonas pamato, kaip jo tėtis, ugdytojas (ugdo vaikus, kol jie dar neatiduoti
šeimai) nužudo vieną iš gimusių dvynių. Juk tobulame pasaulyje negali tokių
IŠSIGIMIMŲ. Namuose tėtis yra pasiėmęs vieną iš ugdytinių, Gabrielių, nes jis
vystosi ne taip gerai, kaip turėtų.
Tą dieną, kai Jonas sužino, kaip iš tikrųjų
visi miršta, tėtis pasako, ka dir Gabrielius turės išeiti. Jie naudoja būtent
tokį žodį – IŠEITI. Nes žmonės išeina nusilenkę iš scenos ir tik tada jiems
suleidžia vaistų. Nies jie turi išeiti šypsodamiesi. Jonas labia pamilo
Gabrielių, tad čiumpa jį ir pabėga. Greitai išeina iš tobulojo pasaulio ribų ir
jo nebeieško. Tada berniukams (hmmm… gal geriau sakyti berniukui ir kūdikiui,
juk Gabriukui tik šeši mėnesiai) tenka patirti tikrą, ne atsiminimuose šsaugotą
badą, šaltį. Ir jau pačioje pabaigoje Jonas išgirsta muziką…
Rekomendacijos: siūlau
visiems. Mažieji knygoje matys tik gražią pasaką su laiminga pabaiga. Nors
neaišku ar tikrai laiminga, autorė palieka vietos vaizduotei. Vyresni
tikriausiai susimąstys, link ko ritasi šiuoliakinis pasaulis, juk jau dabar
beveik neliko tokių žaidimų kaip gaudynės, slėpynės. O jei ir liko, jas žaidžia
tik mažiausi arba kompiuteriuJ
Pagrindinė
mintis: “Tobulas pasaulis nėra toks tobulas, kaip atrodo iš
pirmo žvilgsnio”
P.S savo mintis rašiau pati, nes nemėgstu plagijuotiJ
5 komentarai:
Man šią knygą rekomendavoi perskaityt lietuvių k. mokytoja. Bandysiu susirast ir perskaityt, nes iš tiesų sudomino :)
Rekomenduoju ir aš,kaip knyga iš p[rivalomų knygų sarašo tikrai įdomi
Na man šeštoje klasėje reikėjo ją perskaityti, nes lietuvių kalbos mopkytoja liepė. Na man su klasokė asmeniškai labai patiko :) Tik pabaiga bent jau man labai graudi, kai jis su Gabrieliuji išeina ir to pasaulio...
Taciau kitame pasaulyje jis suranda meile, dziaugsma ir siluma, ten jo ir Gabrieliaus laukia kiti. Tai manau tikrai knyga baigesi gerai. :)
sveiki
Rašyti komentarą